Pastabos apie vertimą į lietuvių kalbą. Šis straipsnis apie Kavarską pirmą kartą buvo išspausdintas 1996 m. hebrajų kalba Enciklopedijoje apie žydų bendruomenes Lietuvoje (hebr. Pinkas Hakelihot: Lita). Enciklopedijos autorius – prof. Dovas Levinas (Dov Levin), kilęs iš Kauno. Straipsnio apie Kavarską autorius yra Kybartuose gimęs Josefas Rosinas (Josef Rosin). Pirmąjį šio straipsnio vertimą į anglų kalbą galima rasti čia: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00556.html Šiek tiek pataisytas vertimas buvo paskelbtas Mūsų litvakų palikimo išsaugojimas, II tomas: 21 Lietuvos žydų bendruomenių istorija (Preserving Our Litvak Heritage, Vol. II: A History of 21 Jewish Communities in Lithuania), Josefas Rosinas (JewishGen, Inc., 2007). Verčiant į lietuvių kalbą buvo pasiremta abiem minėtais vertimais į anglų kalbą, o prireikus atitikmenų buvo ieškota straipsnio originale hebrajų kalba.

Aldona (Kirkutė Sudeikienė) Shapiro[2] Buvusi Kavarsko vidurinės mokyklos mokinė (dabar Kavarsko pagrindinė mokykla)

[556–558 puslapiai]

Metai	Bendras gyventojų skaičius	Žydai	%
1847	..	342	..
1897	1546	979	63
1923	1041	436	42

Kavarskas (jidiš kalba – Kovarsk) yra centrinėje Lietuvos dalyje, 24 km nuo rajono centro Ukmergės miesto, dešiniajame Šventosios upės krante.

Istoriniuose dokumentuose Kavarskas paminėtas XV a. Nuo XVI a. pradžios miestelis ir jo apylinkės priklausė Lenkijos dvarininkams Oginskiams, Tiškevičiams, Čičinskams ir kitiems. Rusijos valdymo laikotarpiu (1795–1915 m.) Kavarskas iš pradžių priskirtas Vilniaus gubernijai, o nuo 1843 metų tapo Kauno gubernijos dalimi. XIX a. viduryje miestelis sparčiai augo ir vystėsi, jame apsigyveno prekybininkai. Turgaus diena Kavarske buvo pirmadienis. Per metus vykdavo keturios mugės. Kavarskas buvo valsčiaus centras. 1915–1918 m. Kavarskas buvo okupuotas Vokietijos. Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu (1918–1940) Kavarskas vėl tapo valsčiaus centru.

Manoma, kad žydai miestelyje įsikūrė XVIII a. XIX a. antrojoje pusėje Kavarske jau buvo susibūrusi organizuota žydų bendruomenė, turinti rabiną ir š‘ubą (š‘ub – ritualinis skerdėjas ir tikrintojas.

Kavarsko žydai vertėsi linų, grūdų, sėklų ir medienos prekyba. Į Kavarską atvykdavo daug medienos pirklių ir netoli miestelio įsigydavo didelius miško plotus. Medžių kirtimas, jų transportavimas iki upės ir sielių plukdymas upe daugeliui šeimų tapo pajamų šaltiniu. Kavarsko žydai taip pat vertėsi žąsų ir vaisių eksportu. Miestelyje veikė didelės žydams priklausiusios maisto ir tekstilės dirbinių parduotuvės.

1847 m. Kavarske gyveno 342 žydai. 1897 m. gyventojų skaičius išaugo iki 1.546, iš jų 979 buvo žydai (63%).

1883 m. miestelio žydų bendruomenėje vyko aštrus ginčas dėl paskutiniuosius du dešimtmečius čia dirbusio ritualinio skerdėjo ir inspektoriaus. Tais pačiais metais Kavarske buvo kilęs didelis gaisras. Nukentėjusiesiems buvo suteikta dosni dvarininko (jidiš kalba vadinamo poricu) Čičinsko finansinė parama.

1899 m., po rabino Jehudos-Leibo Grinšteino (Jehuda-Leib Grinštein^[4]), vadovavusio šiai bendruomenei 30 metų, mirties, bendruomenė pasidalijo į dvi grupes dėl naujojo rabino išrinkimo. Viena grupė pirmenybę į šį postą teikė jaunam Grinšteino sūnui, bet tik po to, kai jis taps rabinu. Kita grupė siekė, kad miestelio rabinu taptų Izraelis-Jehošua Segalis (Jisra‘el Jehošu‘a Segal). Po ilgų ir karštų ginčų rabinu buvo paskirtas Segalis. Jaunajam Grinšteinui bendruomenė išmokėjo 600 rublių kompensaciją. Į konflikto supriešintą miestelį sugrįžo ramybė.

Vėlesniais metais tarnavo šie rabinai:

Rabinas Josefas Kanovicas (Josef Kanovic) (gimęs 1878–?), Kavarske nuo 1907 m., o nuo 1915 m. Amerikoje.

Rabinas Chaimas Rudnia (Chajim Rudnia) (gimęs 1867–?) 1910 m.

Rabinas Abraomas-Aba Krigeris (Avraham-Aba Kriger) (gimęs 1876–? ) 1913 m.

1891–1892 m. miestelyje buvo 21 žydų religinių leidinių prenumeratorius.

1909 m. aukotojų, parėmusių žydų bendruomenių kūrimąsi Izraelio žemėje (hebr. Erec-Jisrael), sąraše minimi šie Kavarsko žydų vardai: M. Luria, Menachemas-Ašeris Helmanas (Menachem-Ašer Helman), Meiris Panavkis (Me‘ir Pavavky), Sabatajus-Pinchas Šmidtas (Šabtai-Pinchas Šmidt), Josefas Šklaris (Josef Šklar), Šneuris-Zalmanas Šifrinas (Šneur-Zalman Šifrin), Samuelis-Eliezeris Levinsonas (Šemu‘el-Eliezer Levinson). Kitame, 1914 metų sąraše taip pat randama daug Kavarsko žydų pavardžių. Aukojamas lėšas rinko M. Luria. Leidinio HaMelic korespondentu buvo Jehudas (Jehuda), Maušės Zilbo sūnus.

Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. liepos mėnesį iš Lietuvos besitraukianti Rusijos kariuomenė prievarta išvarė žydus į jiems paskirtas tolimas vietoves Rusijoje. Jie sudegino daugiau nei pusę miestelio. Besitraukiantys kazokų batalionai surengė žydų pogromą, jie plėšė, prievartavo ir žudė žydus. Po karo į Kavarską sugrįžo tik pusė Rusijoje atsidūrusių žydų.

Pagal naujosios Lietuvos vyriausybės tautinių mažumų autonomijos įstatymą žydų reikalų ministras Dr. Menachemas (Maksas) Soloveičikas (Menachem (Maks) Soloveičik) nurodė 1919 metų vasarą surengti bendruomenių komitetų (va‘adei kehila) rinkimus. Kavarsko žydų bendruomenė išrinko 7 komiteto narius. Savo veikimo laikotarpiu komitetas buvo aktyvus daugelyje žydų bendruomenės veiklos sričių.

Pirmojo gyventojų surašymo duomenimis, 1923 metais Kavarske buvo 1.041 gyventojas, iš jų 436 buvo žydai (42%).

Šiuo laikotarpiu miestelio žydų pragyvenimo šaltinis buvo verslas, smulkioji prekyba, amatai ir smulkioji pramonė. Kas savaitę vykstantys turgūs ir keturios metinės mugės buvo geras papildomas pragyvenimo šaltinis. 1931 metais Lietuvos vyriausybės atlikta apklausa rodo, jog Kavarske buvo 15 parduotuvių, 11 iš jų savininkai buvo žydai (73%).

Išsami verslo rūšių pasiskirstymo analizė pateikiama šioje lentelėje:

Verslo rūšis	Iš viso	Priklauso žydams
Maisto prekių parduotuvės	1	1
Grūdai ir linai	3	3
Skerdyklos ir prekyba galvijais	3	3
Restoranai ir smuklės	2	0
Drabužiai, kailiai ir tekstilė	2	2
Vaistai ir kosmetika	1	0
Radijo prekės, dviračiai, siuvimo mašinos	1	1
Kuras	1	1
Popierius, knygos ir kanceliarinės prekės	1	0

1937 metais Kavarske gyveno 24 žydų amatininkai: 7 siuvėjai, 3 batsiuviai, 3 puodžiai, 2 kalviai, 2 mėsininkai, mezgėjas, skrybėlininkas, veltinių meistras, pakinktų meistras, moteriškų drabužių siuvėja. 1925 m. Kavarske dirbo vienas gydytojas žydas Beras Kaforis (Ber Kafor).

Kavarsko žydų ekonominiam gyvenimui didelę įtaką padarė 1920 metais įkurtas Folksbank (Liaudies bankas). Šis bankas turėjo 31 indėlininką. 1927 metais jo indėlininkų skaičius išaugo iki 104, o 1935 metais sumažėjo iki 90. 1939 metais Kavarske buvo 12 telefono abonentų, 2 iš jų – žydai.

1919 metais savo veiklą pradėjo Lietuvos vartotojų kooperatyvas, kuris greit pradėjo stumti žydus iš prekybos verslo. Taip pat buvo agituojama nepirkti iš žydų parduotuvių.

Tais pačiais 1919 metais Kavarske Lietuvos kariuomenės mobilizacijos dieną lietuviai užpuolė ir apiplėšė žydų parduotuves. Buvo sulaužytos kai kurių namų langinės, išdaužyti langai, išlaužtos durys. Mobilizacijos pareigūnams ir karininkams pavyko sustabdyti siautėjimą ir išsklaidyti riaušininkus. Daug žydų patyrė didžiulę žalą ir buvo ekonomiškai sugniuždyti. XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje prasidėjusi ekonominė krizė padarė didžiulę žalą miestelio žydijai. Labai daug jų emigravo į Pietų Afriką, dalis prasiskynė sau kelią į Izraelio žemę (hebr. Erec-Jisrael).

Kavarsko žydų vaikai mokėsi hebrajų pradinėje mokykloje, priklausiusioje mokyklų tinklui Javnė. Kai kurių užsiėmimų metu jidiš kalba buvo vartojama kaip dėstymo kalba. Ši mokykla buvo įsikūrusi bendruomenės pasistatytame name. Jis buvo pastatytas už pinigus, kuriuos statybai paaukojo ankstesnis turtingas bendruomenės narys. 1935 metais mokyką lankė 40 mokinių. Kai kurie mokiniai tęsė mokslus Ukmergės hebrajų gimnazijoje, pavadintoje Or (Šviesa).

Miestelio bibliotekoje buvo apie 500 knygų hebrajų ir jidiš kalbomis. Čia apsilankydavo daug skaitytojų. Kavarske taip pat veikė dramos būrelis, kuris retkarčiais surengdavo spektaklius. Gauti pinigai buvo skiriami bibliotekai pirkti naujas knygas.

Po Pirmojo pasaulinio karo Kavarsko žydai pastatė didelius ir gražius Beis Medraš (Mokymosi namus), vietinių gyventojų vadinamus „žydų škala“.^[5] Kavarske gimęs lietuvis, vėliau emigravęs į JAV, Pranas Kalibatas kasmet apsilankydavo savo gimtajame mieste. 1930 ir 1936 metais jis paaukojo didelę pinigų sumą Mokymosi namų statybai užbaigti. Tai buvo jo geros valios gestas, demonstruojantis pasitenkinimą gražiais lietuvių ir žydų santykiais. Minėtas geradaris lietuvis taip pat padovanojo pinigų ugniagesiams savanoriams, tarp kurių dauguma buvo žydai.

Tuo metu Kavarsko rabinais buvo Duberis Šniceris (Duber Šnicer) ir Dovas Sukmanskis (Dov Sukmansky). Abu buvo lietuvių nužudyti per Holokaustą.

Daugelis Kavarsko žydų buvo sionistai^[6]. Beveik visos pasaulinės sionistų partijos miestelyje turėjo savo pasekėjų. Šioms partijoms priklausė Syrkino draugija (Z. S.) ir viena iš sionistų jaunimo organizacijų „Jaunasis pradininkas“ (hebr. He-chaluc Ha-cair).^[7]

Lentelėje pateikiami rinkimų į sionistų kongresus 1920–1930 metų laikotarpiu rezultatai. Tokie kongresai vykdavo kas dveji metai.^[8]

Kongreso Nr.	Metai	Iš viso šekelių	Iš viso balsų	Darbo partija Nr.		Reviz- ionistai	Bendrieji sionistai		Valstybės partija (Gros- manistai)	Mizrachi
				Z.S.	S.S. (Sionistų Socialistų partija)		A	B
16	1929	10	-	-	-	-	-	-	-	1
17	1931	16	7	2	1	-	3	-	-	1
18	1933	..	66	66		-	-	-	-	-
19	1935	..	91	86		-	1	2	1	1

1940 metų birželio mėnesį Lietuva buvo aneksuota Sovietų Sąjungos ir tapo sovietine respublika. Naujasis režimas nacionalizavo visas Kavarsko žydams priklaususias parduotuves, įmones ir privačius verslus. Jiems valdyti paskyrė komisarus. Buvo išformuotos visos sionistų partijos ir jaunimo judėjimai. Visos hebrajų švietimo institucijos buvo uždarytos. Prekių tiekimas sumažėjo, o kainos išaugo. Didžiausias smūgis buvo suduotas viduriniajai klasei, daugiausia žydams. Jų gyvenimo standartai labai nusmuko.

1941 metų birželio 22 dieną Vokietijai įsiveržus į Sovietų Sąjungą, Kavarsko kontrolę perėmė Lietuvos nacionalistai. Jie įsiverždavo į žydų namus ir grobdavo viską, kas pakliuvo po ranka. Jie daužė langus, padegė žydų namus Ukmergės gatvėje [vėliau P. Cvirkos gatvė]. Jie taip pat suėmė 30 žydų vyrų ir moterų, apkaltinę juos, kad šie rėmė sovietų režimą, bet labiausiai tikėtina priežastis buvo asmeninis priešiškumas ir pavydas. 1941 metų birželio 26 dieną vokiečiams užėmus miestą, visi suimtieji buvo sušaudyti ant Šventosios upės kranto netoli Pumpučių kaimo, į pietus nuo Kavarsko. Kitų Kavarsko žydų, gyvenusių mirtinoje baimėje, situacija taip pat buvo baisi. Lietuviai juos įžeidinėjo, kankino ir grobė jų turtą. Vėliau nuvarė juos į Ukmergę ir išžudė Pivonijos miške kartu su kitais Ukmergės ir jos apylinkių žydais. Atrodo, kad žudynės vyko 1941 metų rugsėjo 5 dieną (pagal hebrajų kalendorių 5701 metų Av-o mėnesio 13 dieną). Nė vienas Kavarsko žydas neišsigelbėjo. Lietuvių žudikų pavardės užfiksuotos Jeruzalės Jad Vashem archyvų dokumentuose.

1990 metų pradžioje šalia Pumpučių kaimo iškilo memorialas su įrašu jidiš kalba: „Šioje vietoje 1941 metais hitleriniai žudikai ir jų vietiniai pakalikai nužudė Kavarsko žydus, vyrus, moteris ir vaikus“.

Žemiau iškalti žodžiai lietuvių kalba „Tebūna šventas jų atminimas“.

Jad Vashemo archyvai, Jeruzalė, M-33/978.
Centrinis sionistų archyvas, Jeruzalė, bylos 55/1701, 55/1788, 13/15/131, Z-4/2548.
Gotlibas (Gotlib), Ohalei Šem (knyga), p. 161.
Kamzonas (Kamzon), Jehudas Lita (Lietuvos žydai), p. 29, 33, 36.
Dos Vort (Žodis) - jidiš kalba leidžiamas dienraštis „Z.S.“ partija, Kaunas -17.12.1934.
Di Ydiše Štime (Žydų balsas) - (Kaunas), 29.8.1919, 31.5.1922, 23.2.1923, 15.7.1930,
16.6.1936, 14.9.1938.
HaMelic (Pradininkas) (Sankt Peterburgas)), 23.11.1883, 28.12.1883, 13.6.1899,
4.8.1899, 5.11.1883. [Pirmasis hebrajų kalba leidžiamas laikraštis Rusijos imperijoje.]
Folksblat (Liaudies laikraštis) – Kaunas), 1930 m. liepos 10 d., 1935 m. liepos 15 d.

Pastaba lietuviškam vertimui: Tai trumpas komentaras apie hebrajų ir jidiš vardus. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje (LDK) žydai mokėsi savo religinių apeigų kalba – hebrajų kalba, o kasdieniniame gyvenime vartojo germanų kilmės kalbą – jidiš. Kiekvienam žydui gimus buvo duodamas hebraiškas vardas ir pridedamas tėvavardis, pvz., Dovid Ben-Josef (Dovydas, Josefo sūnus). Dauguma žydų taip pat turėjo mažybinį vardą jidiš kalba, kurį buvo galima susieti su hebraiška vardo forma. Pavyzdžiui, žmogus, turintis hebraišką vardą Jirachmiel, galėjo būti vadinamas „Rachmiel.“ Lietuviškas jidiš kalbos dialektas pasižymėjo tam tikromis savybėmis. Galima išskirti du ryškiausius jo požymius: (1) lietuviškas garsas č buvo tariamas kaip c ir (2) lietuviškas dvibalsis au buvo tariamas ei, bet ne oi kaip lenkiškame jidiš kalbos dialekte. Pavyzdžiui, Lietuvoje hebraiškas vardas Mauše jidiš kalba tariamas Meiše (niekada Moiše). LDK žydai taip pat kalbėjo aškenazių hebrajų kalba, kurioje raidė ת (sav) skiriama nuo raidės תּ (tav). (Aškenaz hebrajų kalboje reiškia Vokietija. Aškenaziai – Centrinės, Rytų Europos ir iš dalies Vakarų Europos žydai.) Dėl šios priežasties tradicinis hebrajų vardas Lietuvoje tartas Šabsai, o ne Šabtai, t. y. ne taip, kaip jis dabar tariamas Izraelyje. 1795 metais carinė Rusija aneksavo LDK. Neilgai trukus, caras Aleksandras I išleido įsaką, kuriuo pareikalavo, kad žydai turėtų pavardes (1804 m. gruodžio 9 d. įsakas, 3.32 straipsnis). Rusijos pareigūnai, kurie nebuvo susipažinę su hebrajų ir jidiš kalbomis, litvakų, taip pat ir visų Rusijoje gyvenančių tautų vardus, pavardes ir tėvavardžius užrašė pagal rusų kalbos vardyno taisykles. Taigi, vardas Avraham Šnicer, Henoch‘o sūnus buvo užrašomas kaip Авраaм Шницер Генохович. Litvakų bendruomenei tai buvo svetima ir todėl tokios keistos vardų, pavardžių ir tėvavardžių formos nebuvo vartojamos. Per pirmuosius tris XX amžiaus dešimtmečius buvo nustatytos biblinių vardų ir užsienietiškų žodžių ir vardų vartojimo lietuvių kalboje normos, kurios galioja ir dabar. Kai kuriais atvejais šio straipsnio vertime šių normų nebuvo laikomasi siekiant geriau atspindėti autentiškų vardų ir žodžių garsus, pvz., hebrajų vardas Chajim, kuris reiškia „gyvenimas,“ čia rašomas Chajimas, o ne Chaimas.

1. Profesorius Dovas Levinas gimė 1925 m. Kaune, o mirė 2016 m. Jeruzalėje. Jis buvo Hebrajų universiteto Jeruzalėje Sakytinės istorijos skyriaus vedėjas.
2. Konsultavo: Philip S. Shapiro, Virginija Mann ir Dr. Lara Lempertienė.
3. Pastaba dėl lietuviško vertimo: Hebrajų kalboje žodis beis reiškia „namas“.
4. Pastaba lietuviškam vertimui: Po bibliografijos pateikiama informacija apie hebrajų ir jidiš vardus.
5. Pastaba lietuviškam vertimui: Hebrajų kalboje žodis beis reiškia „namas“. Lietuvos žydai šį žodį taria beis, o Izraelio žydai - bet. Hebrajų žodžių beis keneses (בית כנסת‎ (tradicinė reikšmė „sinagoga“, maldoms skirtas susirinkimų pastatas. O beis medraš ( (בית מדרש‬-- tai „mokymosi namai“, kurie pirmiausia buvo skirti žydams, studijuojantiems žydų šventas knygas ir papročius. Juose taip pat buvo galima melstis ir rengti bendruomenės susirinkimus.
6. Pastaba lietuviškam vertimui: Jie palaikė idėją, jog žydai privalo turėti savo Tėvynę – Izraelį.
7. Pastaba lietuviškam vertimui: Nachmanas Syrkinas (Nachman Syrkin) (1868-1924) buvo darbo sionizmo judėjimo įkūrėjas.
8. Pastaba lietuviškam vertimui: Nuo XVIII amžiaus antrosios pusės Rytų Europą kontroliavo trys didelės imperijos: Rusija, Austrija-Vengrija ir Prūsija. Kiekviena imperija siekė patraukti į savo pusę tautinių mažumų grupes. Kai kurie tautinių mažumų grupių nariai palaikė status quo (išlaikyti tuo metu egzistuojančią arba atkurti ankstesnę padėtį). Kiti svajojo apie ateities perspektyvą, kai kiekviena tauta galės turėti savo valstybę. Žydai, kurie tiki, jog privalo egzistuoti žydų valstybė, vadinami sionistais. Nuo 1897 metų sionistų kongresai vykdavo kas penkeri metai. Panašiai kaip ir Seime, kiekvienas kongreso delegatas atstovavo vienai iš sionistų partijų, pvz., darbo sionistų, religinių sionistų partijoms. Išrinktų delegatų skaičius priklausė nuo kiekvienos partijos gautų balsų skaičiaus. Kiekvienas mokesčių mokėtojas, vadinamas „šekeliu“, turėjo teisę balsuoti. (Šekelis – Biblijoje minimos monetos pavadinimas).
9. Pastaba lietuviškam vertimui: Heimanas žuvo savo slėptuvėje Kauno gete per vokiečių okupantų sukeltą gaisrą likviduojant Kauno getą.

 Yizkor Book Project    JewishGen Home Page  

Copyright © 1999-2024 by JewishGen, Inc.
Updated 18 Mar 2018 by LA